Vytautas Radžvilas. Vilnius priklauso Lenkijai!

Pagaliau tai pasakyta viešai ir visai Lietuvai – ir ne kokiame nors marginalų laikraštėlyje, bet solidžiame Lietuvos lenkų laikraštyje ir rimtame internetiniame portale. Aiškiau pasakyti tiesiogiai neišrėžiant lietuviams į akis, kad toji Pietryčių Lietuva yra kadaise L. Želigovskio iš jų vergijos išlaisvintas, o dabar vėl Lietuvos neteisėtai okupuotas ir pavergtas lenkų kraštas, esamomis aplinkybėmis kol kas tiesiog neįmanoma. Tačiau tik laiko klausimas, kada bus ištarta, kad šio krašto gyventojai nori „namo“ – grįžti į motinos Lenkijos glėbį. O kokia Lietuvos, pirmiausia valdžios ir didžiosios žiniasklaidos, reakciją į šį akibrokštą?

Ogi jokia. Žinią apie daugiau negu skandalingą išpuolį prieš Lietuvos valstybę ir jos teritorinį vientisumą paskelbė tik portalas 15min.lt Kiti didieji žiniasklaidos portalai, šalies televizijos ir radijo stotys šio įvykio „nepastebėjo“ – visi tyli it prisisėmę vandens į burnas. Šalies politinių sluoksnių reakcijos taip pat nėra: panašu, kad Prezidentas, Seimas, Vyriausybė taip pat dėl „gerų santykių su Lenkija bet kuria kaina“ ir toliau „nematys“, kas dedasi separatistiniu anklavu nuosekliai ir metodiškai verčiamame Pietryčių Lietuvos krašte. Nors matyti turėtų ir privalėtų. Sukrečiančių panašumų į tai, kas dėjosi tarpukariu Klaipėdos krašte, gali neįžvelgti nebent aklas, istorijos nei kiek neišmanantis ir geopolitikos abėcėlės nesuvokiantis politikos diletantas arba aklu apsimetantis savo šalies gyvybinių interesų išdavikas. Apie tuos grėsmingus panašumus tarp Mažojoje Lietuvoje kadaise vykusių ir Pietryčių Lietuvoje šiandien vykstančių procesų buvo rašyta jau 2013 metais.

Nėra abejonių, kad nerimas bei įspėjimai dėl Pietryčių Lietuvą galinčio ištikti liūdno likimo ir toliau bus menkinami ir pašiepiami kaip nereikalingas visuomenės bauginimas. Tuo dar kartą parodant lietuviškojo geopolitinio mąstymo lėkštumą ir trumparegiškumą, į kuriuos mėginama atkreipti dėmesį ir čia nurodytame lygiai prieš dešimtmetį paskelbtame tekste.

O kad lietuviškąjį ir lenkiškąjį geopolitinį mąstymą ir gebėjimą žvelgti bei projektuoti į ateitį skiria šviesmečių nuotolio praraja, suprasti galima paskaičius šį Č. Iškausko straipsnį.

Lietuviai neigiamai skiriasi nuo kaimynų lenkų tuo, kad nebrangina savo istorijos, ja nesidomi ir yra linkę lengvai pamiršti net svarbiausius valstybei išlikti dalykus. Vis dėlto daugelis yra girdėję, kad 1994 m. balandžio 26 buvo pasirašyta „Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis“. Tačiau kiek yra žinančių ir prisimenančių, kad derantis dėl sutarties Lenkijos atstovai kategoriškai atmetė Lietuvos derybininkų siūlymą sutartyje paminėti Pietryčių Lietuvos okupacijos tarpukariu faktą? Toks okupacijos fakto pripažinimas nebuvo siejamas su jokiomis pretenzijomis kada nors ateityje atlyginti padarytą žalą ar bent atsiprašyti. Atrodytų, prašyta tiek nedaug – pripažinti istorinę tiesą.

Tačiau toks kuklus prašymas Lenkijai pasirodė esąs nepakeliamai sunkus ir buvo griežtai atmestas, nors vos keli žodžiai sutarties tekste būtų leidę pastatyti dviejų valstybių santykius ant gerokai tvirtesnių abipusio, gal net vėl amžiams atkurto, ilgalaikio ir nuoširdaus pasitikėjimo pamatų.

Tai reiškia, kad sutartyje buvo pasakyta: Lenkija pripažįsta dabartines Lietuvos sienas ir sostinę Vilnių. Bet ne amžiams. Iki geresnių laikų.

Ir ką dar tokiame kontekste galėtų reikšti neregėtai atviras ir įžūlus straipsnis apie L. Želigovskio „išvaduotą“ Pietryčių Lietuvą, jei ne tai, kad šio krašto autonomininkai pajuto besikeičiant geopolitinius vėjus ir pakėlė galvas. Kaip kadaise juos pajuto ir galvas pakėlė „grįžimo namo“ valandos laukusi Klaipėdos krašto penktoji kolona.

Na, o mes ir pirmiausia šalies valdžia ir didžioji žiniasklaida – toliau laikysime galvas smėlyje ir apsimetinėsime bei vaidinsime, kad tame krašte nieko nevyksta?